Pastaruosius 5 metus pradedu dieną nuo pokalbio su arbata. Tomis tuščiomis ir erdviomis rytmečio valandomis po didžiuliais, dar neapdorotais ir bekvapiais dangumis, vedančiais pro oro duobes ir kupstus į žvaigždynų klaidakelius, arbata mane palydi į spindinčia dieną.

Didįjį nakties balaganą, matuojamą laikrodžių tiksėjimu, tylos monologais, giliu miegančiųjų alsavimu pirmasis išbudina virdulio burbuliaviavimas. Įkandin jo, iš atidaryto arbatos maišelio į kambarį įsilieja pakalnučių, rasotos žolės, šviežio šieno, medaus kvapas nuaustas iš arbatžolių surinktų aukštai kalnuose ir arbatos meistrų, rinkėjų, pardavėjų dėka atkeliavusių iki manęs. Kylančios saulės nuspalvintas dangaus žemėlapis po kiekvieno gurkšnio vis didėdamas pavirsta milžinišku kupolu, oras pasidaro lengvas kvėpuoti ir spindintis kaip sidabro šydas.